865519991

HELMINTAI (Parazitinės kirmėlės)

(Straipsnio autorė - veterinarijos gydytoja Jurgita Milerytė)
 

Šunys, katės, šeškai, triušiai (visi šiltakraujai gyvūnai) – viename ar kitame savo gyvenymo tarpsnyje gali turėti vidinių parazitų - helmintų (parazitinių kirmėlių ar pirmuonių).

Ypatingai jautrūs užsikrėtimui helmintais jauni ir senyvo amžiaus gyvūnai. Didelės parazitų invazijos jaunam gyvūnui gali būti mirtinos. Jie ne tik gyvena gyvūno organizme, bet ir nuodija jį savo išskyromis.

Kirmėlės mechaniškai žaloja ir ardo audinius bei organus, kuriuose parazituoja. Pavyzdžiui, nematodų lervos (pvz. Toxocara canis) lervutė prasiskverbia pro žarnos sienelę, nukeliauja į kepenis, iš jų į širdį ir plaučius. Po tam tikro laiko ji vėl migruoja bronchų, trachėjos link, iš kur atkosėjama ir nuryjama, o žarnyne galutinai subręsta.

Taigi, norint išvengti užsikrėtimo helmintais, pirmiausiai reikėtų žinoti, kaip jais galima užsikrėsti ir kokios yra profilaktikos priemonės.

Pagrindiniai užsikrėtimo helmintais keliai yra šie:


per virškinamąjį traktą – kada parazitų kiaušinėliai, lervos ar pirmuonys patenka į burną iš užterštos aplinkos, laižant įvairius daiktus, gyvūnų išmatas. Kiaušinėliai yra mikroskopinio dydžio, todėl pastebėti, ar jų yra aplinkoje, plika akimi neįmanoma. Naminiai gyvūnai, kurie nevedami į lauką ir auginami tik namuose taip pat gali turėti helmintų, nes kiaušinėlius iš lauko parnešti gali augintinio šeimininkas su avalyne ar drabužiais.

per ektoparazitus (blusas) – gyvūnui nurijus blusą, kurios kūne yra kaspinuočių kiaušinėlių, gyvūno organizme išsivysto suaugęs kaspinuotis. Šio kaspinuočio narelius, kurie panašūs i ryžių grūdelius ar agurko sėklas, galima pamatyti išmatose ar ant gyvūno kailio.

per pašarą – ėdant termiškai neapdorotą užterštą mėsą ar žuvį, sumedžiojamas peles, triušius, dvėselieną ir kt.
per patelės pieną – žindymo periodu, kada šuniukai maitinasi užsikrėtusios patelės pienu.

transplacentinis (per placentą). Gali būti taip, kad šuniukai gimsta jau turėdami kirmėlių lervų, nes jomis užsikrėtė būdami dar gimdoje. Likus 3 savaitėms iki vaikavimosi lervos pereina į aktyvaus vystymosi stadiją, keliauja į vaisiaus plaučius ir vaikingumo pabaigoje tampa invazinėmis lervomis. Vieną kartą užsikrėtusios kalės raumenyse būna pakankamai lervų, kad galėtų užkrėsti visų vadų šuniukus, nors pati ir neturės jokių klinikinių ligos požymių.

Taigi, užsikrėsti jūsų gyvūnas gali visur ir nuo visko, todėl reikia laiku naudoti saugias ir patikimas priemones, pasirūpinti tinkama profilaktika, reguliariai naikinti išorės parazitus (blusas, plaukagraužius, utėles).

Kirmėlės slopina gyvūno imuninę sistemą, apsunkina skiepais formuojamą imunitetą, todėl prieš skiepą gyvūną būtina profilaktiškai dehelmintizuoti - nukirminti.

Ne tik jaunais, bet ir suaugusiais gyvūnais rūpintis svarbu todėl, kad kartais visiškai sveikai atrodantys suaugę gyvūnai gali turėti kirmėlių ir su išmatomis platinti parazitų kiaušinėlius. Todėl labai svarbu surinkti savo augintinio išmatas ir įsitikinti ar gyvūnas neturi helmintų, atlikus išmatų (koprologinį) tyrimą. 

Jei jau gyvūnas pašalina kirminus su išmatomis arba skrandžio turiniu, tai rodo labai stiprų užsikrėtimo laipsnį. Tokiais atvejais būtina kreiptis į veterinarą, nes gydymas turi būti parinktas individualiai, o šiam pasibaigus bus atlikti pakartotiniai tyrimai, kol bus įsitikinta, kad gyvūnas visiškai išvalytas nuo kirmėlių.

Svarbu suprasti, kad, kartą pavartojus vaistus, neįmanoma visiems laikams atsikratyti gyvūnų parazitų.
Juos reikia naikinti reguliariai ir ilgą laiką.

Vaistai nuo kirminų turėtų būti perkami veterinarijos vaistinėje ar klinikoje, prieš tai pasikonsultavus su veterinarijos gydytoju ar vaistininku.

Siekdami jų išvengti, suaugę šeimininkai ir ypač vaikai turėtų ne tik pasirūpinti savo gyvūno apsauga, bet ir patys, pažaidę su gyvūnu, kruopščiai išsiplauti rankas, reguliariai vartoti žmonėms skirtus vaistus nuo kirmėlių - antihelmintikus.

Jurgita Milerytė 
Veterinarijos gydytoja