Apie gyvūnus
 
SKELBIMAI - ŠUNYS (2369)
PREKĖS ŠUNIMS (192)
ŠUNŲ SKIEPAI
ŠUNŲ GYDYMAS
 
SKELBIMAI - KATĖS (1050)
PREKĖS KATĖMS (64)
KAČIŲ SKIEPAI
KAČIŲ GYDYMAS
 
ŠEŠKŲ LIGOS
ŠEŠKŲ GYDYMAS
PREKĖS ŠEŠKAMS (2)
SKELBIMAI ŠEŠKAMS (37)
 
GRAUŽIKŲ LIGOS
GRAUŽIKŲ GYDYMAS
PREKĖS GRAUŽIKAMS (6)
SKELBIMAI GRAUŽIKAMS (26)
 
ROPLIŲ LIGOS
ROPLIŲ GYDYMAS
PREKĖS ROPLIAMS (0)
SKELBIMAI ROPLIAMS (5)
 
PAUKŠČIŲ LIGOS
PAUKŠČIŲ GYDYMAS
PREKĖS PAUKŠČIAMS (6)
SKELBIMAI PAUKŠČIAMS (5)
Mūsų kontaktai


Susirgo gyvūnas?


865519991


Mūsų darbo laikas:

I - V 9-22
VI - VII 9-20

 Žemėlapis

STREET VIEW

  
     



UAB Zooveterinarijos Centras "TOTO"
Įmonės kodas: 225033960
PVM kodas: LT250339610
Adresas: I. Šimulionio g.5,  Vilnius
DnB
LT054010049500683916
 Swedbank AB
LT137300010129484928

            
 
 
     Viskas prasidėjo labai seniai. Man buvo 10 metų, aš labai norėjau šuniuko ir nuolat tėvų jo prašiau. Nuolat. Norą buvo bandoma numalšinti žiurkėnais, tritonais, papūgėlėm... Jie visi man patiko labai, bet šuniuko atkakliai zyziau toliau. Kai dar buvau visai maža, mūsų šeimoje trumpam buvo atsiradusi foksterjero kalytė, kuri sugraužė pusę virtuvės baldų ir netrukus iškeliavo gyventi pas tėčio draugą medžiotoją. Tiesa, savo darbą ji padarė - ilgam atbaidė tėvus nuo ,,šuns bute''. Galite tik įsivaizduoti, kaip dėl to stipriai reikėjo prašyti, bet aš atkakli :)  

       Ir pagaliau buvo nuspręsta - pirksime šunį, škotų terjerą! Pamenu, kaip tėvai diskutavo, kokį, o aš nuolat varčiau storą vokišką veislių knygą.... Man buvo visai nesvarbu, kokią veislę pirksime, svarbu, kad pagaliau turėsiu šuniuką!!! Kai sužinojau, kad dar reikės laukti tris mėnesius, kol šuniukas gims ir paūgės, laikas tarsi sustojo - trys mėnesiai prilygo trims metams. Galvojau, kad arba mane tiesiog apgavo, arba aš pasensiu, kol tie trys mėnesiai pagaliau praeis. Aš nesupratau, kaip tėvai galėjo dar kalbėtis kitomis temomis, kai mes laukiam šuniuko... 

     Pamenu, kai tėtis parvežė mūsų naują šeimos narį iš Kaliningrado vidury nakties... Jis buvo mažas, juodas, išsigandęs ir visai nepanašus į tuos gražuolius iš vokiškos knygos. Žinoma, man jis buvo tobulas ir mieliausias padarėlis pasaulyje. Emocijų ir adrenalino tada buvo tiek daug, kad aš pamenu viską ir aiškiai, kaip šiandien. Tą naktį visi pasidžiaugę nuėjo miegoti, o aš gulėjau lovoje, šuniukas gulėjo šalia manęs. Aš turėjau laikyti ant jo ranką ir jausti, kad jis šalia, jausti, kad jis niekur nedings. Niekaip negalėjau suprasti, kaip mano keistas brolis parpia gretimoje lovoje, kai šalia manęs guli TOKS ĮVYKIS - Tobis.  

    Dabar galvoju, kad Tobukas buvo visiškai netinkamas šuo vaikui: pasiutęs, užsispyręs, bebaimis ir išprotėjęs terjeras. Tačiau tada man antrodė, kad galėtų būti kitaip. Tobis lakstė su manimi po kiemus, kibdavo visiems į kelnių klešnes (ypač pagėrusiems dėdems), baisiai lodavo, pjaudavosi su visais didesniais už save šunimis, sysiodavo žmonėms ant kojų, jei būdavo pririštas ir šalia nebūdavo medžio... Mes taip pat kariavome su kito kiemo vaikais: jis bėgdavo priekyje, klaikiai lodamas, o mes šaukdavome "fas! fas!". Dabar galvoju, kad siaubas, bet tada tai atrode be galo smagu. :) 

      Su Tobiu aš taip pat dalyvavau pirmojoje savo šunų parodoje Dinamo stadione. Aplink mus vaikščiojo koliai ir vilkšuniai su daug žvangančių medalių ant kaklo, o Tobiukas ringe buvo su antsnukiu. Teisėjai iš Rusijos bandant kelti jį ant stalo, jis kriokė ir kaukšėjo dantimis. (Pas mus dabar net klinikoje pacientams antsnukio prireikia itin retai, o tada , neaišku kodėl, pikti šunys buvo vertinami. Aš, žinoma, neturėjau supratimo, kas yra hendlingas.... Tuo metu aš taip pat nežinojau, kas yra klikeris, ar pozityvus skatinimas ir auklėjau Tobiuką kaip išmaniau. Aš jį išmokiau sėdėti, gulėti, tarnauti. Jis labai bijojo griaustinio, todėl  guosdavau per audras vonioje ant grindų. Tuo metu aš gaudžiau kiekvieną rusišką knygą apie šunis ir konspektuodavau viską į storą, languotą sąsiuvinį, rinkau atvirutes su šunų atvaizdais. 

       Tobis buvo su manimi 14 metų. Tada 14 metų man buvo beveik amžinybė, tada man jis reiškė beveik visą gyvenimą. Nuo 10 iki 24 metų as išaugau, suaugau, baigiau mokyklą ir Akademiją. Šiame laikotarpyje visko tiek daug įvyko ir keitėsi, o Tobukas visą laiką buvo šalia. Kai jam įsisiurbė pirmoji mano gyvenime matyta erkė, mes su sodo kaimynu (mediku) svarstėme, ar čia auglys, ar dar kas.

       Pamenu tą akimirką, kai supratau, jog tikrai ateina laikas jam išeiti. Aš juk jau buvau gydytoja. Žinojau, jog jam 14 metų, jis serga rimta liga ir turiu padėti šias kančias pabaigti.  Mane iki šiol graužia sąžinė, kad aš neprisiverčiau to padaryti, nes man buvo labai gaila jo pačio. Labai labai. Savęs taip pat, nes atrodė visiškai neįtiketina, kad jo nebebus.

     Jis išėjo pats, irgi naktį, gulėdamas man ant rankų. Tą akimirką pamenu taip pat aiškiai, kaip ir Tobiuko atsiradimo akimirką. Jis visada bus pirmas. Labai lauktas. Labai pasiutęs. Labai mylėtas. Ir pirmasis iškeliavęs uz vaivorykštės, palikęs tą jausmą, kurį  žino kiekvienas, kas turėjo ir nebeturi šuns.
LT EN RU

Top prekės
Akcijos ir naujienos
Visos teisės saugomos. Kopijuoti ar platinti informaciją be administracijos patvirtinimo griežtai draudžiama.